ISO 1940-1: Standžiųjų rotorių balansavimo kokybės reikalavimai

Analitinė ataskaita: išsami ISO 1940-1 “Kietųjų rotorių balansavimo kokybės reikalavimai” analizė ir „Balanset-1A“ matavimo sistemų integravimas į vibracijos diagnostiką

Įvadas

Šiuolaikinėje inžinerijos praktikoje ir pramoninėje gamyboje rotacinės įrangos dinaminis balansavimas yra pagrindinis procesas, užtikrinantis mašinų patikimumą, tarnavimo laiką ir saugų veikimą. Rotacinių masių disbalansas yra dažniausia žalingų vibracijų priežastis, dėl kurios pagreitėja guolių mazgų nusidėvėjimas, atsiranda pamatų ir korpusų nuovargio gedimai bei padidėja triukšmas. Pasauliniu mastu balansavimo reikalavimų standartizavimas atlieka svarbų vaidmenį vienodinant gamybos procesus ir įrangos priėmimo kriterijus.

Dešimtmečius šiuos reikalavimus reglamentuojantis pagrindinis dokumentas buvo tarptautinis standartas ISO 1940-1. Nors pastaraisiais metais pramonė palaipsniui pereina prie naujesnės ISO 21940 serijos, ISO 1940-1 įtvirtinti principai, fiziniai modeliai ir metodika tebėra inžinerinės praktikos pagrindas balansavimo srityje. Šio standarto vidinės logikos supratimas yra svarbus ne tik rotorių projektuotojams, bet ir techninės priežiūros specialistams, kurie naudoja modernius nešiojamus balansavimo prietaisus, pvz., Balanset-1A.

Šioje ataskaitoje siekiama pateikti išsamią ir detalią kiekvieno ISO 1940-1 standarto skyriaus analizę, atskleisti jo formulių ir leistinųjų nuokrypių fizikinę reikšmę bei parodyti, kaip šiuolaikinės aparatinės ir programinės įrangos sistemos (pavyzdžiui, „Balanset-1A“) automatizuoja standarto reikalavimų taikymą, mažina žmogiškųjų klaidų skaičių ir didina balansavimo procedūrų tikslumą.

1 skyrius. Taikymo sritis ir pagrindinės sąvokos

Standarto pirmoje dalyje apibrėžta jo taikymo sritis ir pateiktas labai svarbus rotorių tipų skirtumas. ISO 1940-1 taikomas tik rotoriams, esantiems pastovioje (standžioje) būsenoje. Šis apibrėžimas yra visos metodikos pagrindas, nes standžių ir lanksčių rotorių elgsena iš esmės skiriasi.

Kieto rotoriaus fenomenologija

Rotorius klasifikuojamas kaip standus, jei jo elastingos deformacijos veikiant išcentrinei jėgai visame darbo greičio diapazone yra nežymiai mažos, palyginti su nurodytomis disbalanso leistinosiomis nuokrypėmis. Praktikoje tai reiškia, kad rotoriaus masės pasiskirstymas iš esmės nesikeičia, kai greitis kinta nuo nulio iki maksimalaus darbo greičio.

Svarbi šio apibrėžimo pasekmė yra balansavimo nekintamumas: rotorius, subalansuotas mažame greityje (pavyzdžiui, balansavimo staklėse dirbtuvėje), lieka subalansuotas ir eksploatavimo greičiu. Tai leidžia balansavimą atlikti žymiai mažesniu greičiu nei eksploatavimo greitis, o tai supaprastina procesą ir sumažina jo išlaidas.

Jei rotorius veikia superkritinėje srityje (esant greičiui, didesniam už pirmąjį lenkimo kritinį greitį) arba artimu rezonansui, jis patiria didelius nuokrypius. Šiuo atveju efektyvus masės pasiskirstymas priklauso nuo greičio, o balansavimas, atliktas esant vienam greičiui, gali būti neveiksmingas arba net žalingas esant kitam greičiui. Tokie rotoriai vadinami lanksčiais, o jiems keliami reikalavimai yra nustatyti kitame standarte – ISO 11342. ISO 1940-1 sąmoningai neįtraukia lanksčių rotorių ir dėmesį skiria tik nelanksčioms.

Išimtys ir apribojimai

Standarte taip pat aiškiai nurodyta, kas nepatenka į jo taikymo sritį:

Rotoriai su kintama geometrija (pavyzdžiui, šarnyriniai velenai, sraigtasparnio mentės).
Rezonanso reiškiniai rotoriaus–atramos–pamatų sistemoje, jei jie neturi įtakos rotoriaus klasifikacijai kaip standžiam.
Aerodinaminės ir hidrodinaminės jėgos, kurios gali sukelti vibraciją, tiesiogiai nesusijusią su masės pasiskirstymu.

Taigi, ISO 1940-1 standartas sutelkia dėmesį į inercines jėgas, kurias sukelia masės ašies ir sukimosi ašies nesutapimas.

2 skyrius. Normatyvinės nuorodos

Siekiant užtikrinti aiškų reikalavimų aiškinimą, ISO 1940-1 standarte pateikiamos nuorodos į keletą susijusių standartų. Svarbiausias iš jų yra ISO 1925 “Mechaniniai virpesiai. Balansavimas. Žodynas”. Šis dokumentas atlieka žodyno, kuris nustato techninės kalbos semantiką, vaidmenį. Be bendro supratimo apie tokius terminus kaip “pagrindinė inercijos ašis” ar “sukimo momento disbalansas”, veiksminga komunikacija tarp įrangos pirkėjo ir balansavimo paslaugų teikėjo yra neįmanoma.

Kitas svarbus standartas yra ISO 21940-2 (buvęs ISO 1940-2), kuris susijęs su balansavimo paklaidomis. Jame analizuojamos metodinės ir instrumentinės paklaidos, atsirandančios balansavimo matavimo metu, ir parodoma, kaip jas įvertinti tikrinant, ar laikomasi leistinųjų nuokrypių.

3 skyrius. Terminai ir apibrėžimai

Terminologijos supratimas yra būtina sąlyga norint giliai išanalizuoti standartą. Šiame skyriuje pateikiami griežti fiziniai apibrėžimai, kuriais grindžiama vėlesnė skaičiavimo logika.

3.1 Balansavimas

Balansavimas – tai rotoriaus masės pasiskirstymo tobulinimo procesas, kad jis suktųsi guoliuose nesukeldamas neleistinų ribų viršijančių nesubalansuotų išcentrinių jėgų. Tai pakartotinis procesas, apimantis pradinės būklės matavimą, koregavimo veiksmų apskaičiavimą ir rezultato patikrinimą.

3.2 Nesubalansuotumas

Nesubalansavimas – tai rotoriaus fizinė būsena, kai jo pagrindinė centrinė inercijos ašis nesutampa su sukimosi ašimi. Dėl to susidaro išcentrinės jėgos ir momentai, kurie sukelia atramų vibraciją. Vektoriaus forma nesubalansavimas U apibrėžiamas kaip nesubalansuotos masės m ir jos radialinio atstumo r nuo sukimosi ašies (ekscentriciteto) sandauga:

U = m · r

SI vienetas yra kilogramas-metras (kg·m), tačiau balansavimo praktikoje patogesnis vienetas yra gramas-milimetras (g·mm).

3.3 Specifinis disbalansas

Specifinis disbalansas yra labai svarbi sąvoka, norint palyginti skirtingos masės rotorių balansavimo kokybę. Jis apibrėžiamas kaip pagrindinio disbalanso vektoriaus U ir rotoriaus M bendros masės santykis:

e = U / M

Šis dydis turi ilgio matmenį (paprastai išreiškiamas mikrometrais, µm, arba g·mm/kg) ir fiziškai atspindi rotoriaus masės centro ekscentricitetą, palyginti su sukimosi ašimi. Specifinis disbalansas yra pagrindas rotoriams klasifikuoti pagal balansavimo kokybės klases.

3.4 Disbalanso tipai

Standartas išskiria keletą disbalanso tipų, kurių kiekvienam reikalinga savo koregavimo strategija:

Statinis disbalansas. Pagrindinė inercijos ašis yra lygiagreti su sukimosi ašimi, bet nuo jos nukrypusi. Tai galima ištaisyti vienu svoriu vienoje plokštumoje (per masės centrą). Tai būdinga siauriems, disko formos rotoriams.
Poros disbalansas. Pagrindinė inercijos ašis eina per masės centrą, bet yra pasvirusi palyginti su sukimosi ašimi. Rezultatas – disbalanso vektorius yra lygus nuliui, bet jėgų pora (jėgų pora) linkusi “pakreipti” rotorių. Tai galima pašalinti tik dviem skirtingose plokštumose esančiais svoriais, kurie sukuria kompensuojančią jėgų porą.
Dinaminis disbalansas. Bendriausias atvejis, kai susidaro statinio ir sukimo disbalanso derinys. Pagrindinė inercijos ašis nėra lygiagreti su sukimosi ašimi ir nesikerta su ja. Korekcijai reikia balansuoti bent dviejose plokštumose.

4 skyrius. Atitinkami balansavimo aspektai

Šiame skyriuje išsamiai aptariama geometrinė ir vektorinė disbalanso reprezentacija bei nustatytos matavimo ir koregavimo plokštumų pasirinkimo taisyklės.

4.1 Vektorių atvaizdavimas

Bet koks standaus rotoriaus disbalansas matematiškai gali būti sumažintas iki dviejų vektorių, esančių dviejose bet kur pasirinktose plokštumose, statmenose sukimosi ašiai. Tai yra teorinis dviejų plokštumų balansavimo pagrindimas. Prietaisas „Balanset-1A“ naudoja būtent šį metodą, sprendžiant vektorių lygtų sistemą, kad apskaičiuotų korekcinius svorius 1 ir 2 plokštumose.

4.2 Atraminės plokštumos ir korekcinės plokštumos

Standarte daromas svarbus skirtumas tarp plokštumų, kuriose nurodomos leistinos nuokrypos, ir plokštumų, kuriose atliekamas koregavimas.

Tolerancijos plokštumos. Paprastai tai yra guolių plokštumos (A ir B). Čia vibracija ir dinaminės apkrovos yra svarbiausios mašinos patikimumui. Leidžiamas disbalansas U_už paprastai nurodomas atsižvelgiant į šias plokštumas.

Korekcinės plokštės. Tai yra fiziškai prieinamos rotoriaus vietos, kuriose galima pridėti arba pašalinti medžiagą (gręžiant, pritvirtinant svarelius ir pan.). Jos gali nesutapti su guolių plokštumomis.

Inžinieriaus (arba balansavimo programinės įrangos) užduotis yra paversti leistiną disbalansą iš guolių plokštumų į lygiaverčius leistinus nuokrypius korekcijos plokštumose, atsižvelgiant į rotoriaus geometriją. Klaidos šiame etape gali lemti tai, kad rotorius bus formaliai subalansuotas korekcijos plokštumose, bet sukurs nepriimtiną apkrovą guoliams.

4.3 Rotoriai, kuriems reikalingos viena arba dvi korekcijos plokštumos

Standarte pateikiamos rekomendacijos dėl balansavimui reikalingų plokščių skaičiaus:

Vienas lėktuvas. Pakanka trumpiems rotoriams, kurių ilgis yra daug mažesnis už skersmenį (L/D < 0,5) ir kurių ašinis nuokrypis yra nežymus. Šiuo atveju poros disbalansą galima ignoruoti. Pavyzdžiai: skriemuliai, siauri krumpliai, ventiliatoriaus ratai.
Du lėktuvai. Būtina pailgintiems rotoriams, kuriuose gali būti didelis sukimo momento disbalansas. Pavyzdžiai: variklių armatūros, popieriaus mašinų ritiniai, kardaniniai velenai.

5 skyrius. Panašumo aspektai

5 skyriuje paaiškinama fizikinė logika, kuria grindžiami G balanso kokybės laipsniai. Kodėl turbinai ir automobilių ratams taikomi skirtingi disbalanso ribiniai dydžiai? Atsakymas glūdi įtempių ir apkrovų analize.

Masės panašumo dėsnis

Geometriškai panašiems rotoriams, veikiantiems panašiomis sąlygomis, leistinas liekamasis disbalansas U_už yra tiesiogiai proporcingas rotoriaus masei M:

U_už ∝ M

Tai reiškia, kad konkretus disbalansas e_už = U_už / M turėtų būti vienodas tokiems rotoriams. Tai leidžia taikyti vienodus reikalavimus įvairių dydžių mašinoms.

Greitumo panašumo dėsnis

Dėl disbalanso susidariusi išcentrinė jėga F apibrėžiama taip:

F = M · e · Ω²

kur Ω yra kampinis greitis.

Norint pasiekti tokį patį guolių tarnavimo laiką ir panašų mechaninį įtempį skirtingu greičiu veikiančiuose rotoriuose, išcentrinės jėgos turi neviršyti leistinų ribų. Jei norime, kad konkreti apkrova būtų pastovi, tada didėjant Ω, leistinas ekscentricitetas e_už turi mažėti.

Teoriniai ir empiriniai tyrimai leido nustatyti tokį ryšį:

e_už · Ω = konstanta

Specifinio disbalanso ir kampinio greičio sandauga turi linijinio greičio matmenį (mm/s). Ji apibūdina rotoriaus masės centro linijinį greitį aplink sukimosi ašį. Ši vertė tapo pagrindu G balanso kokybės klasių apibrėžimui.

6 skyrius. Balanso tolerancijų specifikacija

Tai praktiškai svarbiausias skyrius, kuriame aprašomi kiekybinio balanso tolerancijų nustatymo metodai. Standarte siūlomi penki metodai, tačiau dominuojantis metodas pagrįstas G kokybės klasifikavimo sistema.

6.1 G balanso kokybės klasės

ISO 1940-1 standartas įveda logaritminę balanso kokybės klasių skalę, žymimą raide G ir skaičiumi. Skaičius reiškia didžiausią leistiną rotoriaus masės centro greitį mm/s. Tarpas tarp gretimų klasių yra 2,5 kartus.

Toliau pateiktoje lentelėje pateikta išsami G klasės ir tipinių rotorių tipų apžvalga. Ši lentelė yra pagrindinė priemonė, padedanti praktiškai pasirinkti balansavimo reikalavimus.

1 lentelė. ISO 1940-1 balanso kokybės klasės (išsamios)

G klasė	e_už · Ω (mm/s)	Tipiniai rotorių tipai	Eksperto komentaras
G 4000	4000	Mažo greičio laivų dyzelinių variklių alkūniniai velenai ant tvirtų pamatų.	Įranga, kuriai keliami labai neaukšti reikalavimai, kai vibracija sugeriama masyvių pamatų.
G 1600	1600	Didelio dviejų taktų variklių alkūniniai velenai.
G 630	630	Didelio keturtakčio variklio alkūniniai velenai; jūriniai dyzeliniai varikliai ant elastingų tvirtinimų.
G 250	250	Greitaeigių dyzelinių variklių alkūniniai velenai.
G 100	100	Pilnai sukomplektuoti automobilių, sunkvežimių, lokomotyvų varikliai.	Tipinis vidaus degimo variklių klasės.
G 40	40	Automobilių ratai ir ratlankiai, kardaniniai velenai.	Ratai yra balansuojami palyginti grubiai, nes pati padanga sukelia didelius svyravimus.
G 16	16	Kardaniniai velenai (specialūs reikalavimai); žemės ūkio technika; smulkintuvų komponentai.	Mašinos, veikiančios sunkiomis sąlygomis, bet reikalaujančios patikimumo.
G 6.3	6.3	Bendrasis pramonės standartas: ventiliatoriai, siurbliai, smagratai, įprasti elektros varikliai, staklės, popieriaus gamybos mašinų ritiniai.	Dažniausiai naudojamas klasės numeris. Jei nėra specialių reikalavimų, paprastai naudojamas G 6.3.
G 2.5	2.5	Aukštas tikslumas: dujų ir garo turbinos, turbogeneratoriai, kompresoriai, elektros varikliai (>80 mm centrinis aukštis, >950 aps/min).	Reikalingas greitaeigiams mechanizmams, siekiant išvengti ankstyvo guolių susidėvėjimo.
G 1	1	Precizinė įranga: šlifavimo velenų pavaros, magnetofonai, maži greitaeigiai armatūrai.	Reikalauja ypač tikslių mašinų ir sąlygų (švaros, mažos išorinės vibracijos).
G 0.4	0.4	Ypač tikslūs prietaisai: giroskopai, tikslūs velenai, optiniai diskų įrenginiai.	Artimas įprastinio balansavimo ribai; dažnai reikalauja balansavimo pačioje mašinoje esančiuose guoliuose.

6.2 U apskaičiavimo metodas_už

Leistinas liekamasis disbalansas U_už (g·mm) apskaičiuojamas pagal G klasę pagal formulę:

U_už = (9549 · G · M) / n

kur:

G yra balanso kokybės laipsnis (mm/s), pavyzdžiui, 6,3,
M yra rotoriaus masė (kg),
n yra didžiausias darbinis greitis (aps/min),
9549 yra vienetų perskaičiavimo koeficientas (gautas iš 1000 · 60 / 2π).

Pavyzdys. Apsvarstykite ventiliatoriaus rotorių, kurio masė M = 200 kg, veikiantį n = 1500 aps/min, su nurodytu laipsniu G 6,3.

U_už ≈ (9549 · 6,3 · 200) / 1500 ≈ 8021 g·mm

Tai yra bendras leistinas rotoriaus disbalansas. Jis turi būti paskirstytas tarp plokštumų.

6.3 Grafinis metodas

Standarte pateikta logaritminė diagrama (ISO 1940-1 2 pav.), kurioje pateikiamas sukimosi greitis ir leistinas specifinis disbalansas kiekvienam G laipsniui. Naudodamas ją, inžinierius gali greitai įvertinti reikalavimus be skaičiavimų, nustatydamas rotoriaus greičio ir pageidaujamo G laipsnio linijos sankirtą.

7 skyrius. Leidžiamo likutinio disbalanso paskirstymas korekcijos plokštumoms

U_už apskaičiuotas 6 skyriuje taikomas rotoriaus masės centrui. Tačiau praktikoje balansavimas atliekamas dviejose plokštumose (paprastai netoli guolių). 7 skyriuje reglamentuojama, kaip paskirstyti šį bendrą leistiną nuokrypį tarp korekcijos plokštumų – tai ypač svarbus etapas, kuriame dažnai daromos klaidos.

7.1 Simetriški rotoriai

Paprasčiausiu atveju, kai rotorius yra simetriškas (masės centras yra tiksliai per vidurį tarp guolių ir korekcijos plokštumų, simetriškų jo atžvilgiu), tolerancija yra padalijama tolygiai:

U_per,L = U_už / 2
U_per,R = U_už / 2

7.2 Asimetriniai rotoriai (tarp guolių rotoriai)

Jei masės centras yra perkeliamas link vieno guolio, tolerancija paskirstoma proporcingai statinėms reakcijoms guoliuose (atvirkščiai proporcingai atstumams).

Tegul L yra atstumas tarp tolerancijos plokštumų (guolių), a – atstumas nuo masės centro iki kairiojo guolio, b – iki dešiniojo guolio.

U_{per, kairė} = U_už · (b / L)
U_{per, teisė} = U_už · (a / L)

Taigi guolis, kuris neša didesnę statinę apkrovą, gauna didesnę disbalanso tolerancijos dalį.

7.3 Išsikišę ir siauri rotoriai

Tai yra sudėtingiausias standartu nagrinėjamas atvejis. Rotoriams, kurių išsikišusi masė yra didelė (pavyzdžiui, ilgo veleno siurblio sparnuotė), arba kai korekcijos plokštumos yra arti viena kitos (b < L/3), paprastas paskirstymas nebėra tinkamas.

Nesubalansuota masė išsikišusioje dalyje sukuria lenkimo momentą, kuris apkrauna tiek artimiausius, tiek tolimiausius guolius. Standarte įvesti korekcijos koeficientai, kurie sugriežtina leistinas nuokrypas.

Išsikišusių rotorių atveju tolerancijos turėtų būti perskaičiuojamos pagal lygiavertes guolių reakcijas. Dažnai tai lemia žymiai mažesnį leistiną disbalansą išsikišusioje plokštumoje, palyginti su to paties svorio rotoriumi tarp guolių, siekiant išvengti pernelyg didelių guolių apkrovų.

2 lentelė. Tolerancijos paskirstymo metodų lyginamoji analizė

Rotoriaus tipas	Paskirstymo metodas	Funkcijos
Simetriškas	50% / 50%	Paprastas, bet retas savo grynojoje formoje.
Asimetrinis	Proporcingai atstumams	Atsižvelgia į masės centro poslinkį. Pagrindinis metodas tarp guolių velenų.
Išsikišęs	Momentinis perskirstymas	Reikia spręsti statikos lygtis. Tolerancijos dažnai yra žymiai sumažinamos, kad būtų apsaugotas tolimasis guolis.
Siauras (b ≪ L)	Atskirti statinius ir poros ribinius dydžius	Rekomenduojama atskirai nurodyti statinį disbalansą ir porinį disbalansą, nes jų poveikis vibracijai skiriasi.

8 skyrius. Balanso klaidos

Šiame skyriuje pereina nuo teorijos prie praktikos. Net jei tolerancijos skaičiavimas yra tobulas, faktinis likęs disbalansas gali jį viršyti dėl proceso klaidų. ISO 1940-1 šias klaidas klasifikuoja taip:

Sistemingos klaidos: mašinos kalibravimo netikslumai, ekscentriniai tvirtinimo elementai (mandreliai, flanšai), raktų griovelių poveikis (žr. ISO 8821).
Atsitiktinės klaidos: prietaisų triukšmas, atramų žaidimas, rotoriaus tvirtinimo ir padėties pokyčiai per montavimą.

Standartas reikalauja, kad bendra matavimo paklaida neviršytų tam tikros tolerancijos dalies (paprastai 10–15%). Jei paklaidos yra didelės, balansavimo metu naudojama darbo tolerancija turi būti sugriežtinta, kad faktinis likęs disbalansas, įskaitant paklaidą, vis dar atitiktų nustatytą ribą.

9 ir 10 skyriai. Surinkimas ir patikra

9 skyriuje įspėjama, kad atskirų komponentų balansavimas negarantuoja, kad surinkimas bus subalansuotas. Surinkimo klaidos, radialinis nuokrypis ir movos ekscentricitetas gali panaikinti kruopštų komponentų balansavimą. Rekomenduojama atlikti galutinį visiškai surinkto rotoriaus balansavimą.

10 skyriuje aprašytos tikrinimo procedūros. Norint teisiškai pagrįstai patvirtinti balansavimo kokybę, nepakanka atspausdinti balansavimo mašinos bilietą. Būtina atlikti patikrinimą, kuris pašalintų mašinos klaidas, pavyzdžiui, indeksų testą (rotoriaus sukimąsi atsižvelgiant į atramas) arba bandomųjų svorių naudojimą. Balanset-1A prietaisas gali būti naudojamas tokiems patikrinimams atlikti lauke, matuojant likutinį vibravimą ir lyginant jį su apskaičiuotomis ISO ribomis.

Balanset-1A integravimas į ISO 1940-1 ekosistemą

Nešiojamas prietaisas „Balanset-1A“ (gamintojas „Vibromera“) yra modernus sprendimas, leidžiantis lauke įgyvendinti ISO 1940-1 reikalavimus, dažnai net nereikia išardyti įrangos (balansavimas vietoje).

1. ISO 1940-1 skaičiavimų automatizavimas

Viena iš pagrindinių kliūčių taikant šį standartą yra 6 ir 7 skyriuose pateiktų skaičiavimų sudėtingumas. Inžinieriai dažnai praleidžia griežtus skaičiavimus ir pasikliauja intuicija. Balanset-1A šią problemą sprendžia naudodamas integruotą ISO 1940 tolerancijos skaičiuoklę.

Darbo eiga: vartotojas įveda rotoriaus masę, darbo greitį ir iš sąrašo pasirenka G klasę.

Rezultatas: programinė įranga iš karto apskaičiuoja U_už ir, svarbiausia, automatiškai paskirsto jį tarp korekcijos plokštumų (Plokštuma 1 ir Plokštuma 2), atsižvelgdamas į rotoriaus geometriją (spinduliai, atstumai). Tai pašalina žmogiškąsias klaidas dirbant su asimetriniais ir išsikišusiais rotoriais.

2. Atitiktis metrologiniams reikalavimams

Pagal specifikacijas, „Balanset-1A“ užtikrina vibracijos greičio matavimo tikslumą ±5% ir fazės tikslumą ±1°. G16–G2.5 klasėms (ventiliatoriai, siurbliai, standartiniai varikliai) to visiškai pakanka patikimam balansavimui.

G1 klasės (tikslūs pavarai) prietaisas taip pat yra tinkamas, tačiau reikalauja kruopštaus paruošimo (išorinių vibracijų sumažinimo, tvirtinimo elementų pritvirtinimo ir pan.).

Lazerinis tachometras užtikrina tikslų fazių sinchronizavimą, kuris yra labai svarbus atskiriant disbalanso komponentus dviejų plokštumų balansavime, kaip aprašyta standarto 4 skyriuje.

3. Balansavimo procedūra ir ataskaitų teikimas

Prietaiso algoritmas (bandymo svorio / įtakos koeficiento metodas) visiškai atitinka ISO 1940-1 aprašytą standaus rotoriaus fiziką.

Tipinė seka: išmatuokite pradinį vibracijos lygį → pritvirtinkite bandomąjį svorį → išmatuokite → apskaičiuokite korekcinę masę ir kampą.

Patikrinimas (10 skyrius): įdiegus korekcinius svorius, prietaisas atlieka kontrolinį matavimą. Programinė įranga palygina gautą likutinį disbalansą su ISO leistinu nuokrypiu. Jei sąlyga U_res ≤ U_už yra patenkintas, ekrane rodomas patvirtinimas.

Ataskaitos: F6 “Ataskaitos” funkcija sukuria išsamią ataskaitą, kurioje pateikiami pradiniai duomenys, disbalanso vektoriai, korekcijos svoriai ir išvada apie pasiektą G klasę (pavyzdžiui, “Pasiekta balanso kokybės klasė G 6.3”). Tai paverčia prietaisą iš techninės priežiūros įrankio į tinkamą kokybės kontrolės įrankį, tinkamą oficialiam perdavimui klientui.

3 lentelė. Santrauka: ISO 1940-1 reikalavimų įgyvendinimas Balanset-1A

ISO 1940-1 reikalavimas	Įgyvendinimas Balanset-1A	Praktinė nauda
Tolerancijos nustatymas (6 skyrius)	Įmontuotas G klasės skaičiuoklis	Greitas skaičiavimas be rankinių formulių ar diagramų.
Tolerancijos paskirstymas (7 skyrius)	Automatinis paskirstymas pagal geometriją	Atsižvelgia į asimetriją ir išsikišusią geometriją.
Vektorių dekompozicija (4 skyrius)	Vektorių diagramos ir poliariniai grafikai	Vizualizuoja disbalansą; supaprastina korekcinių svorių išdėstymą.
Likutinio disbalanso patikrinimas (10 skyrius)	U realaus laiko palyginimas_res prieš U_už	Objektyvus “laikė/nelaikė” vertinimas.
Dokumentacija	Automatinis ataskaitų generavimas	Parengtas protokolas balanso kokybės oficialiam dokumentavimui.

Išvada

ISO 1940-1 yra nepakeičiamas įrankis, užtikrinantis besisukančių įrenginių kokybę. Jo tvirtas fizinis pagrindas (panašumo dėsniai, vektorių analizė) leidžia taikyti bendrus kriterijus labai skirtingiems įrenginiams. Tuo pačiu metu jo nuostatų sudėtingumas, ypač leistinųjų nuokrypių paskirstymas, ilgą laiką ribojo jo tikslų taikymą praktikoje.

Tokie prietaisai kaip “Balanset-1A” pašalina atotrūkį tarp ISO teorijos ir techninės priežiūros praktikos. Įdiegus standarto logiką į vartotojui patogią sąsają, prietaisas leidžia techninės priežiūros personalui atlikti balansavimą pasaulinio lygio kokybės lygiu, prailginant įrangos tarnavimo laiką ir sumažinant gedimų dažnį. Naudojant tokius įrankius, balansavimas tampa tiksliu, pakartojamu ir visiškai dokumentuojamu procesu, o ne „meniu“, kurį praktikuoja tik keli ekspertai.

Oficialus ISO standartas

Norėdami peržiūrėti visą oficialų standartą, apsilankykite: ISO 1940-1 ISO parduotuvėje

Pastaba: Pateikta informacija yra standarto apžvalga. Norint gauti visą oficialų tekstą su visomis techninėmis specifikacijomis, išsamiomis lentelėmis, formulėmis ir priedais, reikia įsigyti pilną versiją iš ISO.

← Atgal į pagrindinį rodyklę