ISO 21940-21: Mechaniniai virpesiai. Rotorių balansavimas. 21 dalis. Balansavimo mašinų aprašymas ir įvertinimas

Santrauka

ISO 21940-21 yra labai svarbus standartas tiek gamintojams, tiek vartotojams. balansavimo staklėsJame pateikiamas standartizuotas procedūrų rinkinys, skirtas balansavimo mašinos techninėms charakteristikoms aprašyti ir, dar svarbiau, jos veikimui patikrinti. Standarte apibrėžiami konkretūs bandymai, atliekami naudojant kalibruotus bandymo rotorius, siekiant įrodyti, kad mašina gali išmatuoti ir sumažinti disbalansą iki nustatyto tikslumo lygio. Atitiktis šiam standartui užtikrina, kad balansavimo mašina atitiktų tarptautiniu mastu sutartus veikimo kriterijus, suteikdama vartotojams pasitikėjimo jos tikslumu ir patikimumu.

Turinys (koncepcinė struktūra)

Standartas yra sudarytas taip, kad apimtų tiek mašinos aprašymą, tiek griežtas bandymo procedūras, reikalingas jos veikimui patvirtinti:

1. 1. Taikymo sritis ir mašinos aprašymas:

   Šiame pradiniame skyriuje aiškiai apibrėžiamas standarto taikymas, nurodant, kad jis taikomas visų tipų balansavimo mašinoms – tiek su kietaisiais, tiek su minkštaisiais guoliais, – kurios naudojamos standiesiems rotoriams balansuoti. Jame nustatoma oficiali sistema, kaip gamintojas turi aprašyti ir nurodyti mašinos technines charakteristikas. Ši privaloma informacija apima mašinos fizinę galią (minimalią ir maksimalią rotoriaus masę, skersmenį ir ilgį), jos darbinį greičio diapazoną, pavaros sistemos tipą (pvz., diržinė pavara, galinė pavara) ir jos matavimo sistemos specifikacijas. Tai užtikrina, kad bet kuris naudotojas ar pirkėjas turėtų aiškų, standartizuotą techninių duomenų rinkinį, kad galėtų įvertinti mašinos tinkamumą konkretiems rotoriams.

2. 2. Rotorių ir bandymo masių tikrinimas:

   Šiame svarbiame skyriuje išsamiai aprašomos įrankių, naudojamų mašinoms įvertinti, specifikacijos: bandymo rotoriai ir bandymo masės. Bandymo rotoriai nėra tipiniai serijiniai rotoriai; tai tiksliai apdirbti, matmenų požiūriu stabilūs artefaktai, kurių liekamasis disbalansas yra itin mažas. Standartas nustato griežtus jų konstrukcijos, medžiagos ir paviršiaus apdailos reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad jie būtų stabilūs ir neįtrauktų klaidų bandymo metu. Jame taip pat nurodoma, kad bandymo masės, naudojamos žinomam disbalanso kiekiui sukelti, turi būti kalibruotos ir atsekamos pagal nacionalinį standartą. Standartizuojant bandymo įrangą, standartas užtikrina, kad našumo bandymus būtų galima kartoti ir palyginti skirtingose mašinose ir vietose.

3. 3. Našumo testai:

   Šis skyrius sudaro praktinę standarto dalį, pateikiant išsamią, nuoseklią metodiką privalomų bandymų serijai, kuria objektyviai kiekybiškai įvertinamas balansavimo mašinos veikimas. Du pagrindiniai bandymai yra šie:

   • Minimalus pasiekiamas liekamasis disbalansas (MARU): Tai didžiausias mašinos jautrumo ir tikslumo išbandymas. Naudojant jau gerai subalansuotą bandymo rotorių, bandymo metu išmatuojamas mažiausias kiekis likutinis disbalansas kurį įrenginys gali pakartotinai ir patikimai parodyti. Ši vertė iš esmės atspindi įrenginio elektroninį ir mechaninį „triukšmo minimumą“, apibrėžiantį absoliučią jo matavimo galimybių ribą.
   • Disbalanso mažinimo santykio (URR) bandymas: Šis bandymas yra tiesioginis mašinos tikslumo ir efektyvumo matas. Jis pradedamas pridedant žinomą disbalansą prie bandymo rotoriaus. Mašina išmatuoja šį disbalansą ir apskaičiuoja reikiamą korekciją. Pritaikius šią vienkartinę korekciją, vėl matuojamas likęs disbalansas. URR yra procentinė dalis, kuria buvo sumažintas disbalansas. Pavyzdžiui, URR, lygus 95%, reiškia, kad mašina sėkmingai pašalino 95% pradinį disbalansą vienu žingsniu, o tai rodo labai tikslų ir efektyvų įrenginį.

   Standarte taip pat nurodomi kiti svarbūs bandymai, pavyzdžiui, plokštumų atskyrimo gebėjimo (užtikrinant, kad dviejų plokštumų mašina galėtų teisingai atskirti statinį ir porinį disbalansą) ir nuoseklaus veikimo visame mašinos veikimo greičių diapazone bandymai.

4. 4. Priėmimo kriterijai ir dokumentai:

   Šiame paskutiniame skyriuje pateikiami galutiniai našumo bandymų sėkmės/neišlaikymo kriterijai. Pavyzdžiui, jame bus nurodytas minimalus priimtinas URR bandymo procentas (dažnai 95% arba aukštesnis), kurį įrenginys turi pasiekti, kad būtų laikomas atitinkančiu reikalavimus. Įrenginio MARU vertė pati savaime nėra sėkmės/neišlaikymo kriterijus, o deklaruota vertė, kuri kiekybiškai įvertina įrenginio jautrumą. Galiausiai, standartas įpareigoja parengti išsamią bandymo ataskaitą, kurioje būtų dokumentuojamos kiekvieno bandymo sąlygos ir jo rezultatai. Ši ataskaita yra oficialus našumo sertifikatas, suteikiantis galutiniam vartotojui garantiją, kad įrenginio galimybės buvo patikrintos pagal griežtą, tarptautiniu mastu pripažintą procedūrą.

Pagrindinės sąvokos

• Kietų ir minkštų guolių mašinos: Standartas taikomas abiem tipams. Mašinos su kietaisiais guoliais yra daug labiau paplitusios; jos matuoja išcentrines jėgas ir yra nuolat kalibruojamos. Mašinos su minkštaisiais guoliais matuoja poslinkį ir reikalauja kalibravimo kiekvienam konkrečiam rotoriaus tipui.
• MARU (minimalus pasiekiamas liekamasis disbalansas): Tai yra svarbiausias balansavimo mašinos našumo rodiklis. Jis rodo mašinos „triukšmo lygį“ – mažiausią disbalansą, kurį ji gali patikimai aptikti.
• URR (disbalanso mažinimo santykis): Šis rodiklis įrodo mašinos disbalanso skaičiavimo *tikslumą*. Didelis URR reiškia, kad mašinos „pirmojo smūgio“ korekcija yra labai efektyvi, todėl balansavimo procesas yra efektyvus.
• Įrodymai: Standartas pagrįstas praktinių, pakartojamų bandymų, atliekamų naudojant standartizuotą bandymo rotorių, rinkiniu. Tai suteikia objektyvų ir palyginamą metodą bet kokiai balansavimo mašinai įvertinti, nepriklausomai nuo gamintojo.

← Atgal į pagrindinį rodyklę